Pradžia buvo ganėtinai seniai… Apie „poperius“ sužinojau iš žvejams skirtų periodinių leidinių puslapių, ir kai tik jie pasirodė prekyboje, iš karto įsigijau išbandymui. Informacija apie šių masalų pateikimą buvo labiau reklaminio negu praktinio pobūdžio. Artimiausioje žūklėje pasiėmiau šiuos masalus – ir į kovą. Užkabinau, patampiau – nekimba, tik žuvį išbaidžiau. Kažkoks šlamštas! Nusinešiau išbandyti į vonią: tampiau, taškėsi, nesitaškė, vėl tampiau – vis tiek šlamštas. Užmečiau šį masalą į tolimiausią namų kertelę, užmiršau apie jį ir toliau gaudžiau tais masalais, kuriais buvau įpratęs. Kartą, gero kibimo metu prisiminiau apie „poperius“. Užkabinau, bet vėl tik išbaidžiau žuvį ir nieko nepagavau. Nusprendžiau, kad tai yra visiškas niekalas. Tačiau nuosprendis, kaip pasirodė vėliau, buvo negalutinis.
Svarbi savybė
Aš negalėjau susitaikyti su pralaimėjimu. Viename mažame miško ežeriuke pradėjau eksperimentuoti su „bulktelėjimais“ ir voblerio keliamo garso stiprumu. Eksperimentų eigoje išsiaiškinau, kad stiprus garsas ir atitinkamai stiprus taškymasis baido lydekas. Tęsiau eksperimentus su traukimu, bet jau „sumažinęs garsą“. Ir štai jis, ilgai lauktas verpetas ir kibimas. Pradžia yra! Po šios žūklės pradėjau ieškoti naujų „poperių“ modelių. Mano kolekcija palaipsniui didėjo, o gausėjant masalų asortimentui ir eksperimentų su jų traukimu skaičiui, aš sužinodavau vis daugiau apie „poperius“. Pasirodė, kad apart skirtingų voblerio formų, spalvų ar nosyje esančios įdubos gylio, labai svarbus yra voblerio subalansavimas, tiksliau, jo padėtis vandens paviršiaus atžvilgiu. Po nosyje esančios įdubos, ši savybė turi didžiausią reikšmę voblerio „balsui“. Todėl bičiuliams spiningautojams rekomenduoju savo arsenale turėti bent 3 skirtingai subalansuotus „poperių“ modelius. Juos kaitaliojant, galima greičiau išsiaiškinti tos dienos plėšrūnų pageidavimus. Jei per pusvalandį neįvyko jokio kontakto su žuvimi – keičiu masalą. Jeigu net ir pakeitus visus tris masalus žuvies kibimo nebuvo, geriau žūklę „poperiais“ baigti ir pereiti prie kito tipo masalų. Nors per paskutinius atviro vandens sezonus, tokių atvejų mano praktikoje retai bepasitaikydavo.
Žinoma, parduotuvėje ne visada įmanoma nustatyti voblerio subalansavimą, bet tai ne didelė bėda. Pakoreguoti voblerį, keičiant jo subalansavimą, galima ir namuose. Pakeitus galinį trišakį ar uždėjus ant jo švino juostelę, net iš dviejų visiškai identiškų „poperių“ modelių galima gauti du skirtingus garsus keliančius masalus. Dar kartą akcentuosiu balansavimo svarbą. Jei žūklė vyksta virš žolių ar dugno, kur laisvo vandens sluoksnis yra 20 cm storio ar mažesnis, tai naudoti „poperį“, kuris vandenyje užima vertikalią ar 45 laipsnių padėtį, nėra jokio tikslo, nes galinis trišakis „surinks“ visą žolę ir šiukšles. Tokiu atveju labiau tinka modelis, kuris traukimo metu yra lygiagrečioje vandens paviršiui padėtyje. Gaudant upėse kur nedidelė srovė, skirtingi gyliai arba pučiant vėjui, atvirkščiai, labai gerai užsirekomendavo „vertikalūs poperiai“. Juos ne taip greitai neša vandens srautas ir juos geriau pastebi žuvys.
Kietumas ir tik kietumas
Pagrindiniai reikalavimai žūklės įrankiams gaudant „poperiais“ – kietumas ir jautrumas. Meškerykotį geriau rinktis greitą, 1,8 – 2,4 m ilgio, valas tik pintas, 0,1 – 0,2 mm skersmens. Ritė tinka ir neinercinė, bet tokios savybės kaip tikslus frikcinis stabdis ar lygus valo vyniojimas, tiesiog būtinos. Būtent šis rinkinys užtikrina gerą kontaktą su „poperiu“ ir leidžia atlikti pilnavertį masalo traukimą tik riešo judesiais. Tai labai svarbu siekiant iš „poperio“ išgauti skirtingus garsus, kaip iš kokio muzikos instrumento, kas man ypatingai patinka. Su kai kuriais modeliais pavyksta išgauti nuo dviejų iki penkių skirtingų garsų. „Poperis“ – vizualinį ir garso efektą turintis masalas, štai kodėl reikalingi modeliai su skirtingu subalansavimu, ir atitinkamai su skirtingu garsu. „Poperiai“, išbalansuoti taip, kad vandenyje užima beveik vertikalią padėtį, „skamba“ sodriau ir garsiau, tačiau reikalauja delikatesnio traukimo, kad nepersistengti su masalo keliamais garsais.
Pagrindiniai „solistai“
Savo arsenale būtų gerai turėti ne mažiau trijų „poperių“, su skirtingu subalansavimu: horizontaliu, beveik vertikaliu ir maždaug 45 laipsnių padėtį vandenyje užimančiu masalu. Su tokiu „solistų“ rinkiniu galima drąsiai keliauti praktiškai į bet kurį vandens telkinį. Nebūtina turėti būtent šiuos modelius, kurie aprašyti žemiau, tiesiog šiuos „poperius“ nesunku rasti parduotuvių asortimente.
YO ZURI 3D – labai vykęs „poperis“, kurį mielai griebia tiek lydekos, tiek ešeriai. Subalansuotas taip, kad vandenyje užima beveik vertikalią padėtį. Tiesa, labai jautrus pavadėlio ir segtuko masei. Nevykusiai parinktas pavadėlis gali nesunkiai paskandinti šį nuostabų „poperį“ su puikiu „balsu“.
Rapala Skitter Pop – gana sėkmingas vobleris. Labai geras žvejojant lydekas. Ešeriai jį griebia kur kas rečiau. Vandenyje užima maždaug 45 laipsnių padėtį, ne toks jautrus pavadėlio ir segtuko svoriui. Jo labai garsus „balsas“ gali išbaidyti plėšrūnus, todėl geriau tylesni „kliuktelėjimai“. Gaminamas trijų dydžių: 5, 7 ir 9 cm.
Owner Cultiva Gobo – ne mažiau vertingas modelis, kuris tiesiog „šienauja“ ešerius bei lydekas. Vandenyje guli horizontaliai. Pavadėlio svoriui taip pat nėra jautrus. „Balsas“ kuklesnis nei pirmų dviejų modelių, tačiau vis tik šis „poperis“ yra tikrai kibus.
Su kiekvienu iš šios trijulės prieš tai reikia gerai susipažinti. Išsiaiškinti, kaip jie elgiasi traukiant įvairia jėga, kokį garsą tuo metu sukelia, kokius gali padaryti purslų „fontanėlius“. Pavyzdžiui, masalai, kurie vandenyje užima vertikalią ar kampinę padėtį, yra garsesni, negu horizontalūs „poperiai“. Ir su garso stiprumu geriau nepersistengti, ypač saulėtą dieną ir gausiai žvejų lankomuose telkiniuose. Užtenka tylaus „kliuktelėjimo“ su nedideliu purslų „fontanėliu“. Tokį efektą pasiekti padės greitos veiksnos meškerykotis, netamprus valas ir riešo judesiai. Tai pagrindas, o variacijų šią tema – neišsemiama gausybė. Kad pirmuose žūklės „poperiais“ žingsniuose jūsų netykotų nesekmė, rekomenduoju pirkti tik žinomų gamintojų „poperius“. O kuomet jau turėsite aiškumą apie šiuos masalus ir tam tikrą sėkmingą patirtį, galite bandyti ir nežinomus „kiniečius“. Kiekvienas masalas yra nepakartojamas, todėl galima atrasti tiesiog masalą „kilerį“. Tačiau per daug iliuzijų turėti nevertėtų: vis tik dauguma „anonimų“ – niekam tikę barškaliukai.
Įvairūs traukimo variantai
Papasakosiu apie savo darbinius traukimo būdus, išbandytus ilgoje praktikoje. Galbūt daugeliui tai ir pravers.
1. Užmetimas – 1-2 sek. pauzė – trūktelėjimas (vandens purslų „fontanėlis“) – 1-2 sek. pauzė ir t.t. Pauzes galima ilginti arba trumpinti, priklausomai nuo plėšrūnų aktyvumo.
2. Užmetimas – pauzė - trūktelėjimas (vandens purslų „fontanėlis“) – nedidelis patraukimas – pauzė ir t.t.
3. Užmetimas – pauzė - trūktelėjimas (vandens purslų „fontanėlis“) – judinimas vietoje. Masalo virpėjimas padaromas riešo judesiais, primenančiais darbą žiemine avižėle, tik horizontalioje plokštumoje. Toks masalo virpinimas labai gerai padeda po nepavykusios lydekos atakos. Čia svarbiausia nugalėti save ir nedaryti automatiškai pakirtimo, ištraukiant voblerį iš vandens ir tuo pačiu nepaliekant lydekai šansų kitai atakai. Turiu pripažinti, kad man ne visada tai pavyksta, tačiau stengiuosi. Ir taip, netaikli lydekos ataka – emocijas šalin, virpinam masalą vietoje. Pakartotina ataka, vobleris smūgiuojamas – ir žuvis ant kabliuko!
4. „Poperio“ traukimas kaip „walker“ tipo masalo, t.y. zigzagais. Labai gerai šis veiksmas pavyksta su judresniais „poperiais“, atliekamas lengvais meškerykočio trūktelėjimais, tuo pačiu metu vyniojant valą.
5. Lygus traukimas su „ūsais“, masalo paliekamais vandens paviršiuje. Jokių garsų ar vandens purslų.
6. Pūkšejimai ir vandens „fontanėliai“, atliekami be pauzių. Į tokį traukimo būdą dažnai atsiliepia ešeriai, greitis nustatomas eksperimentuojant, priklausomai nuo plėšrūnų aktyvumo.
„Poperius“ dažniausiai naudoju 5,5-10 cm ilgio, labai retai stambesnius, ir tai tik artėjant pirmledžiui.
Kalbant apie „poperius“, būtina paminėti tokią jų ligą, kaip valo ar pavadėlio užkabinimas pirmuoju trišakiu, taip įvyksta nevykusiai užmetant, neteisingai traukiant arba lydekai stipriai atakavus masalą, t.y. su pametėjimu į orą. Jei taip nutiko, geriau iš karto ištraukti masalą iš vandens, atnarplioti ir tęsti žūklę. Anksčiau bandžiau kovoti su tokiais valo užsikabinimais, eksperimentuodamas su svoriais ar pavadėliais. Tačiau tuo pačiu atimdavau iš masalo visus jo ypatumus. Todėl kovą su šiuo trūkumu nutraukiau, susitaikydamas su esama problema. Galima, žinoma, nuimti priekinį trišakį kabliuką, tačiau man priimtiniau to nedaryti.
Taktika ir praktika
Gaudyti „poperiais“ galima nuo gegužės iki lapkričio. Tačiau būtent pirmąjį ir paskutinį iš nurodytų mėnesių pagautos plėšrūnės greičiau yra atsitiktinumas, nei tikslinės žūklės išdava. Vienok, kiekviena taisyklė turi išimčių, ir praeitas sezonas tą patvirtino. Žuvys puikiai kibo ir gegužės, ir lapkričio mėnesiais. Nuo birželio iki spalio vidurio žuvys sėkmingai gaudomos nuolat. Bet ir čia yra savų niuansų: labai geras kibimas būna prieš pat saulėtekį arba saulėlydį, iki pat sutemų ir net apie 15 minučių sutemus. Būtent tamsoje labai suaktyvėja stambios lydekos, kurios kartais griebia „poperį“ prie pat valties. Nuožmūs ir triukšmingi jų kibimai tikrai verčia žvejį krūptelėti – prie to priprasti neįmanoma. Žūklės sėkmei taip pat palankus ir lengvutis lietutis. Saulėtą dieną geriau gaudyti vietose kur krenta šešėlis, ypač nedidelėse upėse miškingais krantais. Tai galioja tiek žūklaujant nuo kranto, tiek ir iš valties, tarkime kad ir pūstinukės. Vėjas – viena iš svarbiausių sėkmingos žūklės sąlygų, nuo jo krypties priklauso kokį upės ar ežero krantą pasirinkti metimams. Man labai patinka žūklauti kai yra nestiprus pietų ar vakarų krypties vėjas, ir visiškai nepatinka kai vyrauja šiaurės ar rytų vėjai.
Saulė turėtų šviesti iš šono arba iš priekio (žvejui). Štai iš čia ir išvada: kuo blogiau tau, tuo geriau žuviai.
Išeiginės dienos
Labai man nepatinka gaudyti išeiginėmis dienomis. Mūsų itin „nužvejotuose“ ir didžiulį „presingą“ patiriančiuose vandenyje, ypač netoli didžiųjų miestų, žuvys jau seniai prisitaikė prie sunkių sąlygų. Toks vaizdas, kad jos kartais „pasiima išeigines dienas“ – šeštadienius ir sekmadienius, todėl aš labiau mėgstu gaudyti šiokiadieniais. Žinoma, tai ne visada pavyksta, bet labai norint, ypač sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, stengiuosi taip daryti.
„Poperis“ – puikus žvalgas plėšrūnių susitelkimo vietoms nustatyti, ypač tuose telkiniuose, kur plėšrūnės su juo menkai tepažįstamos.
Išversta iš:
«Рыбачьте с нами». № 9/2009
Виктор Гражюлис
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą