Tai, kas neseniai buvo žinoma tik žvejams sportininkams, o mėgėjams atrodė kaip burtai, dabar vis mažiau stebina. Kalba eina apie jaukinimą. Aišku, ir dabar yra tam tikrų temų, dėl kurių netyla ginčai ir diskusijos, ir kurios paplitusios tik tarp sportininkų, nors paslapties iš to niekas kaip ir nedaro. Tiesiog taip jau yra kad prireikia šiek tiek laiko, kol sportininkų išrasti triukai pasiekia žvejus mėgėjus.
Radęs įdomų straipsnį jaukinimo tematika neiškenčiau jo neišvertęs ir nepatalpinęs savo bloge.
Jaukinti gausiai ar negausiai?
Ar galima perjaukinti žuvis? Jaukų pardavėjai greičiausiai pasakys kad ne, kiek jauko subersi – tiek žuvis ir „sulapnos“. O štai praktikoje kartais perjaukinti žuvis tikrai pavyksta. Tie kas netiki, gali padaryti eksperimentą, nors jo rezultatas iš anksto nuspėjamas – pabandykite poledinėje žūklėje suberti į eketę 10-15 litrų jauko mišinio su gyvais priedais. Nereikia būti dideliu ekspertu ar pranašu, kad nuspėti jog šioje eketėje artimiausiomis dienomis kibimo nebus.
Žūklaujant šiltuoju metų laiku atvirame vandenyje būna, kad iš karto po masinio prijaukinimo kibimai seka vienas po kito, o praėjus 10-20 minučių staiga liaujasi. Ir joks papildomas jaukinimas nebepadeda. Dažniausiai tas kaip tik ir byloja apie tai, kad žuvys persisotino ir prarado susidomėjimą masalu.
Tai kiek būtent jauko reikia mesti vandenin? Atsakymą lemia keli veiksniai – srovės stiprumas, žuvies rūšis, metų laikas, konkurentų žvejų kiekis šalia, ir, galiausiai, konkretaus telkinio specifika. Yra daug skurdžių vandens telkinių, kur jokiomis aplinkybėmis negalima gausiai jaukinti.
Suprantama, kad žiemą reikia naudoti mažiau jauko negu vasarą. Taip yra dėl to, kad vandens temperatūra tiesiogiai įtakoja žuvų medžiagų apykaitą. Kuo vanduo šiltesnis – tuo greičiau žuvis įsisavina maistą ir tuo mažesnė rizika ją peršerti.
Vasarą patiekti gausų „jauko stalą“ verta stovinčio vandens telkiniuose, kur yra daug žuvies. Upėse ar kanaluose su greita srove dideli jauko kiekiai kai kuriais atvejais gali pagerinti situaciją. Greita srovė nuolat plauna ant dugno gulinčius jauko rutulius, ir kada prijaukintoje vietoje pasirodo spiečius alkanų žuvų, tai esamo jauko gali neužtekti kad žuvį ilgiau sulaikyti vienoje vietoje. To pasekoje, kibimas liaujasi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo.
Įspūdingi jauko kiekiai reikalingi varžybose. Čia jau pasirinkimo nėra – paskūpėsi, pats nukentėsi. Žuvys gali pabėgti į kaimynų sektorius, kur jauko patiekta gausiau, ir prisikviesti jas atgal šansų beveik nebus. Jei tame pačiame telkinyje žvejys gaudo vienas, ypač stovinčiame vandenyje, tai galima apsieiti su kur kas mažesniais jauko kiekiais.
Kas liečia jaukinimą ir žuvų rūšis, tai dideli jauko kiekiai visiškai nereikalingi, tarkime aukšlių žūklėje. Ten svarbiau jaukinimo dažnis. O štai gaudant šapalus, meknes, karšius, karpius ar kitas stambias žuvis – per daug šykštėti jauko neverta.
Sočiai ar skurdžiai?
Renkantis vieną ar kitą jauko mišinį reikia būtinai įvertinti jo maistingumą, kurio negalima painioti su jauko apimtimi. Kibiras jauko, kurio pagrindą sudaro paprastas gruntas, nepasotins žuvų tiek, kaip pvz. kelios saujos maistingo karpinio pašaro.
Apskritai, kuo didesnė žuvų koncentracija, kuo žuvys stambesnės ir aktyvesnės, tuo sotesnis turi būti jaukas. Skurdus jaukas tiesiog neišlaikys tokių žuvų ilgai, ypač šiltame vandenyje.
Ir atvirkščiai, jei žūklės tikslas smulkūs plakiukai ir kuojos, o dar ir vanduo šaltas, tai pernelyg sotus jaukas tiesiog „išjungs“ kibimą.
Įvairūs jaukai turi skirtingą maistingumą. Karšiniai ir ypač karpiniai jaukai daromi maksimaliai kaloringi, kitaip žuvys greitai nustos jais domėtis.
Padaryti jauko mišinį sotesniu galima pridedant į jį įvairių priedų – džiūvėsių, biskvito, maltų sausainių ar meduolių ir, žinoma, gyvų priedų. Gaudant karpius ir stambius karšius puikų efektą duoda kukurūzų išspaudos bei įvairūs grūdų mišiniai.
Sumažinti jauko maistingumą galima naudojant sėlenas, skaldytus kukurūzus ar kokoso išspaudas „Coco-belge“. Tačiau, žinoma, labiausiai jauką „praskiedžia“ paprastas gruntas, todėl daugumoje receptų, skirtų pasyvioms žuvims ar šaltam vandeniui, yra nemaža dalis molio ar grunto.
Plastilininis jaukas?
Laikas, per kurį suyra jauko mišinys – svarbiausiai aspektas pagal kurį vertinamas jauko veikimas. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra savas optimalus jauko lipnumo laipsnis. Dažna naujokų klaida – naudoti pernelyg lipnų jauką, negu to reikalauja žūklės sąlygos.
Logika turi būti paprasta – upėse lipnus jaukas, ežerams – biresnis. Nors ši taisyklė taip pat turi išimčių. Reikia įvertinti ir tai, kuriame vandens sluoksnyje ketinama gaudyti. Pavyzdžiui paviršinėje žūklėje, net ir gaudant srovėje, naudojami greitai išsisklaidantys mišiniai. O tarkime gaudant dugnines žuvis stovinčiame vandenyje kartais naudojami mišiniai, lipnumu prilygstantys upiniams jaukams.
Patys biriausi jaukai išsisklaido jau vien smūgio į vandens paviršių metu. Dažniausiai tokie naudojami aukšlių žūklėje. Nors toks jaukas sugeba pritraukti ir stambią žuvį, kai ji laikosi arčiau paviršiaus (pvz., pas anglus yra karpių žūklės metodų, kur naudojamas paviršinio jaukinimo principas). Bet aišku, taip būna tik kai vandens telkinyje nėra gausu smulkmės.
Klasikinio ežerinio jauko rutuliai gali suirti skendimo metu, arba nusileidę ant dugno – žiūrint kaip jie yra paruošiami.
Žūklaujant ant dugno, jaukas turi būti pakankamai tankus. Tokio jauko rutuliai ant dugno suyra per 5-15 minučių, o kartais ir per dar ilgesnį laiko tarpą. Sunkiausi ir lipniausi turi būti tokie jaukai, kurie turi laikytis konkrečioje vietoje stiprioje srovėje. Bet ir tokie jaukai turi vis vien palaipsniui suirti. Nes jaukas, kurio konsistencija bus kaip plastilino, apskritai nedirbs.
Tam tikras sąlygas diktuoja ir žūklė ant dugno skardžio. Tokiu atveju apvalus jauko rutulys gali tiesiog nusiridenti žemyn. Tenka ieškoti kompromiso – daryti jauką biresnį ir puresnį, lipdyti suplotus jauko rutulius ir mesti juos vandenin ne ant plūdės o šiek tiek arčiau.
Tiksliniai jaukai, skirti konkrečioms žuvų rūšims, paprastai daromi sąlyginai neutralaus lipnumo. Manoma, kad žvejys pats pasikoreguoja jauko mišinį pagal konkretaus telkinio ypatumus, darant jį lipnesnį arba puresnį. Nors, pavyzdžiui, palyginus tarpusavyje karšinius ir kuojinius pirktinius jaukus – karšiniai visada bus lipnesni.
Žieminiai jauko mišiniai daromi mažiau lipnūs. Taip daroma tam, kad jaukas nesuliptų į gumulūs, kurie galėtų persotinti pasyvią žuvį.
Jauko lipnumą galima keisti, pridedant į jį surišančių arba skaidančių komponentų (PV-1, Coco belge ir t.t.).
Ir svarbiausia, galima keisti jauko rutulio suirimo greitį keičiant suspaudimo laipsnį, formuojant jauko rutulius, o taip pat keičiant sudrėkinimo lygį. Tokį patį jauko mišinį galima paruošti taip, kad jis suirs tik atsimušęs į vandens paviršių, arba priešingai – kad jauko rutuliai ilgai gulėtų ant dugno nesuirę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą