Skanėstai
Bet koks, net pats brangiausias ir sudėtingiausias jaukas neišlaikys konkurencijos, jei į jį nebus įdėta masalo, kuris naudojamas žūklei. Jei kada nors dalyvavote varžybose, tai greičiausiai kad susidūrėte su tokiu fenomenu, kai žuvis kimba, tarkime, išimtinai tik ant uodo trūklio lervų, nors kelios dienos prieš tai, tame pačiame telkinyje jos puikiausiai kibo ir ant musės lervų, ir ant perlinių kruopų ar, pvz., tešlos. Tai paaiškinama labai paprastai – žvejai pridėjo į jauką uodo trūklio lervų, ir žuvys labai greitai pamiršo visus kitus masalus, nes trūkliukai joms yra didžiausias delikatesas. Taigi, šiuo atveju trūkliukai tapo pagrindiniu jauko komponentu, be kurio žuvies prisiprašyti nepavyks.
Įprastoje žūklėje, kur nėra konkurencijos, šis efektas pasireiškia silpniau. Bet vis dėlto primygtinai rekomenduojama į jauką dėti kokio nors masalo, kadangi trūklio lervos yra gana brangios ir jų sunku gauti, tai gali būti kapoti sliekai, musės lervos, kokonai, dreisenos ar kokie nors augaliniai produktai – kukurūzai, perlinės kruopos, žirniai, granulės ir pan. Žodžiu, tinka viskas, ant ko žuvys tame telkinyje kimba.
Būkite atsargūs dėdami į jauką gyvas musės lervas, nes jie momentaliai ardo jauko rutulius ir lenda lauk. Kad to išvengti, galima naudoti negyvas musės lervas – užšaldytas arba užpiltas verdančiu vandeniu.
Jauko kiekiai gali būti įvairūs. Tarptautinėse varžybose yra ribojami gyvo jauko kiekiai, nors retai kada sportininkai išnaudoja visą leistiną limitą. Žvejams mėgėjams tokių kiekių visiškai nereikia, 100 gramų pilnai pakaks keturių valandų žūklei.
Kai ant kabliuko kabinama balta duona, geriausias jaukas bus tiesiog smulkiai sumalti džiūvėsėliai, be jokių priedų, arba (kartais tai net dar geriau) tiesiog maltas batonas. Šiuo atveju naudojami mininmalūs jauko kiekiai.
Karosų žūklėje dažnai į jauką dedama apie 0,5 litro aromatizuotų perlinių kruopų. Jei labai jau puola smulkmė, galima jaukinti vien tik kruopomis, be jokių sausų mišinių.
Beje, Europoje yra plačiai paplitusi technika – jaukinimas lėtai skęstančiu jauku. Anglai šį žūklės ir jaukinimo būdą vadina „on the drop“. Kartais tai būna idealiausias sprendimas. Mūsų žvejai tradiciškai naudoja tokiam jaukinimui žirnius ar perlines kruopas. Vakaruose tokiam jaukinimui populiaru naudoti musės lervas ar kokonus, kanapes bei specialias granules („pelets“). Trumpomis distancijomis jaukas mėtomas ranka, tolimesniems nuotoliams naudojamos specialios laidynės.
Musės bei trūklio lervas galima klijuoti specialiais klijais ir užmesti į jaukinamą vietą suformavus iš jų gyvo jauko rutuliukus. Tokius klijus gamina dauguma žymesnių gamintojų. Jaukinimo eiga labai paprasta – masalas suberiamas į dubenėlį, apibarstomas klijais (kartais pridedama ir žvyriuko, kad tokio jauko rutuliukas greičiau nuskęstų) ir apipurškiamas vandeniu iš pulverizatoriaus. Toliau galima lipdyti rutuliukus ir mesti vandenin. Tais atvejais, kai jaukinimui naudojami kapoti sliekai, geriau jų suklijavimui naudoti molį.
Jaukinimo technika ir taktika
Jaukinimo procesą galima išskirti į dvi stadijas: startinį prijaukinimą ir papildomą jaukinimą žūklės metu.
Kokį jauko kiekį naudoti startiniam jaukinimui? Tai priklauso nuo konkrečios žvejybinės situacijos. Kai kuriuose telkiniuose (kanaluose ar stovinčio vandens telkiniuose), kur žuvų nedaug ir konkurencija dėl jauko nedidelė, užtenka 2-3 jauko rutuliukų, kurie būtų maždaug mandarino dydžio. O tarkime upėse, netgi kai žūklaujama be konkurencijos, reikia iš karto „sukrauti“ ant dugno padorų jauko kiekį, tarkime 10-15 apelsino dydžio jauko rutulių. Ši rekomendacija gali būti praignoruota kai vyksta pavasarinė žuvų migracija, susijusi su nerštu. Tokiomis dienomis galima puikiai pažvejoti visai be jokio jauko. Bet tai jau greičiau išimtis iš taisyklės.
Vidutiniškai, startinio jauko kiekis sudaro 40-60 % viso jauko tūrio. Bet būna atvejų, kai visą jauką reikia sumesti iš karto, ir vėliau papildomai visai nejaukinti. Tokia taktika dažnai naudojama tikslinėje lynų žūklėje.
Žuvies pasirodymas jaukinimo vietoje dažnai priklauso nuo to, kaip stipriai yra suspaudžiami jauko rutuliai. Silpnai suspausti rutuliai greitai pritraukia žuvų dėmesį, bet greitai ir „išsikvėpia“, pilnai suirdami ant dugno. Stipriai suspausti rutuliai pradės dirbti ne taip greitai, tačiau aplink juos žuvys ilgiau sukinėsis, nes jas vilios po truputį atsiskiriančios jauko dalelės. Protingas kompromisas galėtų būti kombinuotas startinis jaukinimas, kai naudojami ir stipriai ir silpnai suspausti jauko rutuliai. Pavyzdžiui, į vandenį sumetami 8 jauko rutuliai. Du iš jų suyra momentaliai, taip iš karto patraukdami žuvų dėmesį. Kiti du suyra maždaug 5 minučių bėgyje, dar kiti du – po 15 minučių. Na o paskutiniai du rutuliai suyra tik po pusvalandžio. Taip žuvis greičiau „prikviečiama“ į jaukinimo vietą, ir tuo pačiu pakankamai ilgai išlaikoma joje.
Jeigu prieš lipdant jauko rutulį rankos sudrėkinamos vandenyje, suformuojamas savotiškas apsauginis rutulio sluoksnis. Tokį rutulį lengviau sulipdyti ir lengviau užmesti, nes jis nelips prie rankų. Skęsdamas toks jauko rutulys skleis mažiau drumzlių.
Kuo kompaktiškiau jaukas suguldytas ant dugno, tuo dažniau seka kibimai. Plačiai išmėčius jauką, žuvys „ištampomos“ didesnėje akvatorijoje, ir natūralu, kad joms prireikia daugiau laiko kad aptikti masalą su kabliuku. Būtent todėl šiandien taip išpopuliarėję specialūs jauko kaušeliai, naudojami ant sudurtinių meškerių. Būtent todėl „fidermeisteriai“ fiksuoja valą ritės klipsu ir naudoja plūdes – markerius.
Kad pagerinti jaukinimo tikslumą, reikia pasirinkti gerą orientyrą kitame krante ir užfiksuoti valo ilgį. Žūklaujant bolonine meškere ar match tipo palaidinėmis stovinčiame vandenyje ar silpnoje srovėje, dažnai reikiamas atstumas tiesiog pažymimas ant valo spalvotu markeriu, kad tiksliai užfiksuoti užmetimo nuotolį. Galima valą užspausti ritės klipse. Bet kokiu atveju, jaukinimas pradedamas tik atlikus visas nuotolio sureguliavimo procedūras.
Jauką svaidant laidynėmis, visuomet gumą reikia stengtis įtempti vienodu atstumu, stengiantis prisiminti kokia įtempimo jėga buvo naudota. Pirmieji rutuliai gali nulėkti pro šalį, bet vėliau „atmušama“ ranka ir jaukinimo zona tampa kompaktiškesnė. Tikslesniam šaudymui svarbu kad jauko rutuliai būtų lipdomi vienodo dydžio.
Dar reikia turėti omenyje, kad vandenin sviestas jauko rutulys skęs ne vertikaliai, o kurį laiką iš inercijos judės puslankiu. Norint kompensuoti šį nepageidaujamą efektą, rekomenduojama jauką užmetinėti ar šaudyti aukštesne trajektorija ir stengtis užmesti šiek tiek arčiau plūdės.
Išversta iš žurnalo „Rybolov Elite“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą