Dar viena įdomi žymaus anglų meškeriotojo Džono Vilsono sistema, skirta plūdinei meškerei. Šis atvejis skirtas žūklei stovinčio vandens telkiniuose netolimais atstumais. Sistema gerai tinka nedidelių žuvų (pvz. kuojų ar raudžių) žūklei, arba stambesnėms žuvims, kai jų spiečius susikoncentravęs netoli pakrantės vandenžolių ir nereikia tolimų metimų. Šis būdas turėtų puikiai tikti ir žūklei iš valties. Žodžiu, tokia pakankamai universali sistema žūklei netoli kranto linijos, kur nėra labai didelis gylis (kadangi naudojama fiksuota plūdė).
Naudojamos pailgos plūdės, plonomis antenomis. Žiūrint į autoriaus schemoje nupieštą plūdę, idealiai atitinkantis tokios plūdės pavyzdys būtų pvz. Drennan firmos modeliukas „Stillwater Blue“ arba „Glow Tip Antenna“. Galima rasti kažką panašaus ir kitų gamintojų asortimente.
Tokia plūdės forma gerai užtikrina jos stabilumą ir leidžia labai jautriai subalansuoti plūdę, kad iš vandens būtų išlindęs tik trumpas antenos galiukas. Taip puikiai registruojami patys silpniausi kibimai.
Šiek tiek apie techninius niuansus. Sistemą rekomenduojama naudoti su delikačiais įrankiais – labai lengvos klasės meškerykotis, pagrindinis valas apie 0,12 mm skersmens. Nedideli kabliukai (18-20 nr.) rišami prie 0,10 – 0,08 mm skersmens pavadėlio. Jei žūklaujama šiek tiek didesniais masalais (pvz. duonos minke) ir naudojami kiek didesni kabliukai (10-16 nr.), juos galima rišti tiesiog prie pagrindinio valo. Kitaip tariant, puikiai tiks standartinė pačios lengviausios klasės „match“ tipo įranga.
Plūdė užneriama ant pagrindinio valo tiesiai arba per specialų adapterį. Pagrindinė svarelių masė užspaudžiama prie plūdės, iš abiejų pusių. Tokiu būdu plūdė užfiksuojama reikiamame aukštyje kad neslankiotų. Aišku, prieš pradedant žūklę reikia gerai išsimatuoti žūklavietės gylį. Likusią apkrovą sudaro du mažyčiai 6 numerio svareliai, vieną užspaudžiant prie pavadėlio mazgo, o kitą apie 40-50 cm aukščiau.
Toks svarelių išdėstymas užtikrina lėtą ir pakankamai tolygų masalo skendimą. Gylį (bent jau pradžioje žūklės) reikia nustatyti tokį, kad galutinėje fazėje masalas siektų dugną. Kibimo galima tikėtis tiek masalo skendimo metu, tiek jam nusileidus ant dugno. Bet didžioji dalis kibimų turėtų būti dar masalo skendimo metu, juolab kad klasikiniame angliškame variante dažniausiai numatomas jaukinimas ne jauko rutuliais, o palaido jauko porcijomis (pvz. periodiškai laidyne šaudant po kelias musės lervas ar pan.), tad lėtai skęstančios jauko dalelės „sukelia“ žuvis. Žūklaujant šiek tiek didesniame gylyje, tarkime apie 3m, žuvų spiečius gali nuolat migruoti iš vieno vandens sluoksnio į kitą. Todėl, kai tik kibimai liaujasi ar susilpnėja, reikia aktyviai eksperimentuoti keičiant nustatytą gylį ir bandant patikrinti kitus vandens sluoksnius, kol vėl pavyks aptikti žuvų susitelkimą.
Užmesti reikėtų šiek tiek toliau nuo jaukinamos vietos, ir panardinus meškerės galiuką vandenin, keliais ritės pasukimais pritraukti plūdę į reikiamą tašką, tuo pačiu paskandinant valą po vandeniu (klasikinė „match“ tipo technika). Geriausi masalai šiai žūklei – musės lervos ir kokonai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą