Šitą straipsniuką turbūt turėčiau pradėti kaip koks nusidėjėlis, žodžiais panašiais į... „Atleiskit man, nusidėjau, daugiau kaip du metus nepildžiau savo tinklaraščio...“ 😏
Ir išties, pertrauka gavosi kiek ilgoka, tad pats laikas pasitaisyti ir vėl imtis dėlioti mintis apie žūklę savo tinklaraštyje. Juolab kad per tuos du metus tikrai buvo ir žvejybų, ir įvairių eksperimentų, ir sužinota daugybė įvairiausios informacijos, kuria knieti pasidalinti.
Šį kartą, kaip ir nusako straipsnio pavadinimas, norisi pasidalinti mintimis apie pačios lengviausios klasės žūklės įrankius. Ir kalba eina ne tik apie visiems žinomą įrankių klasę, vadinamą „ultralight“, bet ir tai kas eina dar prieš ją. T.y. apskritai apie pačius lengviausius įrankius, kokie tik yra sukurti šiai dienai.
Kadangi technologijos tobulėja, tai žūklės įrankiai gaminami taip, kad išlaikytų savo galios charakteristikas, bet tuo pačiu būtų lengvesni, jautresni, plonesni ir t.t. Kitaip tariant, kad suteiktų meškeriotojui didesnį patogumą, atitinkamai ir didesnį malonumą.
Todėl natūralu, kad atsirandant vis lengvesniems žūklės įrankiams, susiformavo vadinama „ultralight“ įrankių klasė, atsirado galybė ultralaito mėgėjų, besispecializuojančių būtent žūklėje lengvais įrankiais. Dar daugiau – atsirado žvejų, kurie nutarė eiti dar toliau ir ieškoti dar lengvesnių įrankių. Į tokių žvejų poreikius atsižvelgė ir gamintojai, ir jau kuris laikas galima aptikti tokių sąvokų kaip „XUL - ekstraultralaitas“ arba „SUL – superultralaitas“.
Todėl natūralu, kad atsirandant vis lengvesniems žūklės įrankiams, susiformavo vadinama „ultralight“ įrankių klasė, atsirado galybė ultralaito mėgėjų, besispecializuojančių būtent žūklėje lengvais įrankiais. Dar daugiau – atsirado žvejų, kurie nutarė eiti dar toliau ir ieškoti dar lengvesnių įrankių. Į tokių žvejų poreikius atsižvelgė ir gamintojai, ir jau kuris laikas galima aptikti tokių sąvokų kaip „XUL - ekstraultralaitas“ arba „SUL – superultralaitas“.
Man kažkodėl atrodo kad ultralaito terminas žūklėje atsiradęs pirmiausia iš spiningautojų, bet dabar jau šis pavadinimas nebenustebins nei plūdininko, nei fydermeisterio, nei kitos rūšies žūklės atstovų.
Tad šiame straipsnelyje būtent ir norėjau peržiūrėti visus pagrindinius mėgėjiškos žūklės būdus ir paanalizuoti kaip atrodo patys lengviausi įrankiai kiekvienoje žūklės rūšyje, kokios žuvys jais gaudomos, kokios technikos naudojamos ir t.t. Kai kuriuos jų esu išbandęs ir pats, turiu planų kai kuriuos išbandyti dar šį žūklės sezoną, pasidalinant įspūdžiais savo tinklaraštyje.
Tad šiame straipsnelyje būtent ir norėjau peržiūrėti visus pagrindinius mėgėjiškos žūklės būdus ir paanalizuoti kaip atrodo patys lengviausi įrankiai kiekvienoje žūklės rūšyje, kokios žuvys jais gaudomos, kokios technikos naudojamos ir t.t. Kai kuriuos jų esu išbandęs ir pats, turiu planų kai kuriuos išbandyti dar šį žūklės sezoną, pasidalinant įspūdžiais savo tinklaraštyje.
Kam reikalingas tas ultralaitas ir su kuo jis valgomas?
Gali kilti toks klausimas. Yra tokių kurie mėgsta pasišaipyti iš ultralaito gerbėjų dėl to kad pastarieji gaudo smulkias žuvis, vadina jų įrankius dantų krapštukais ar panašiais.
Natūralu, kad esant galimybei, visi žvejai mėgėjai norėtų susikauti su trofėjiniu laimikiu. Bet kas yra rimčiau bandęs sugauti trofėjinių laimikių ir gaudo juos periodiškai, žino kad tai yra sunkus darbas ir reikalaujantis atitinkamos specializacijos.
Yra tokia teorija – didelei žuviai didelis masalas. Kas reiškia kad jei didelės žuvys gaudomos dideliais masalais, tai naudojami ir atitinkamai galingesni ir sunkesni įrankiai. Šioje teorijoje būna ir išimčių, bet visumoje aš ja tikiu ir manau didžiąja dalimi ji yra teisinga.
O jeigu šiai teorijai išvesti priešpriešą – tai gauname kad ultralait klasės įrankiais atvirkščiai, gaudomos smulkios žuvys, kurių kibimo sunki įranga greičiausiai net neparodytų. Gaudoma atitinkamai artimesniais atstumais, mažesniuose gyliuose, silpnesnėje srovėje.
Natūralu, kad esant galimybei, visi žvejai mėgėjai norėtų susikauti su trofėjiniu laimikiu. Bet kas yra rimčiau bandęs sugauti trofėjinių laimikių ir gaudo juos periodiškai, žino kad tai yra sunkus darbas ir reikalaujantis atitinkamos specializacijos.
Yra tokia teorija – didelei žuviai didelis masalas. Kas reiškia kad jei didelės žuvys gaudomos dideliais masalais, tai naudojami ir atitinkamai galingesni ir sunkesni įrankiai. Šioje teorijoje būna ir išimčių, bet visumoje aš ja tikiu ir manau didžiąja dalimi ji yra teisinga.
O jeigu šiai teorijai išvesti priešpriešą – tai gauname kad ultralait klasės įrankiais atvirkščiai, gaudomos smulkios žuvys, kurių kibimo sunki įranga greičiausiai net neparodytų. Gaudoma atitinkamai artimesniais atstumais, mažesniuose gyliuose, silpnesnėje srovėje.
Kuri žūklė teikia daugiau malonumo? Pagalvokime logiškai. Specializuotai bandant sugauti trofėjinius laimikius, sėkmės sulaukiama tikrai ne kiekvienoje žūklėje, dažnas reiškinys kai per visą žūklės dieną kibimo nematai apskritai. Ir reikia būti labai fanatišku ir kantriu žveju, kad nepalūžti po kelių ar net keliolikos nesėkmingų bandymų, kuriuos galų gale vainikuoja kova su užkibusia didele žuvimi.
Kai gaudai lengviausiais įrankiais, dažniausiai būna priešingai – praktiškai be kibimo nelieki (nebent pasirinktas netinkamas metų laikas, netinkama žūklavietė ar pan.), bet dažnai būna taip, kad esant dideliam kibimų skaičiui per dieną, nepagauni nei vienos „legalios“ žuvies (čia toms rūšims, kur taisyklėse yra nustatytas minimalus žuvies dydis).
Taigi reziumė – naudojant sunkiausius įrankius dažniausiai sugautų žuvų dydis būna didesnis, bet kibimų skaičius mažas. Žūklaujant lengviausios klasės įrankiais priešingai – kibimų skaičius dažniausiai būna didelis, bet sugautos žuvies vidurkis mažas. Kaip ir minėjau, išimčių tikrai būna, bet visumoje manau, kad aprašyta tendencija išlieka teisinga.
Kuo toliau, tuo daugiau žvejų mėgėjų vyksta žūklėn ne dėl mėsos, o dėl paties proceso ir dėl azarto. Ir dažnai lengvučiais įrankiais traukiamas kiek didesnis (kad ir 1 - 3 kg svorio) laimikis suteikia azarto kur kas daugiau negu pvz. kuolo storumo kotu per jėgą ištrauktas trofėjinis laimikis. Maksimaliai sulinkęs meškerykotis, žviegiantys ritės stabdžiai, besiblaškanti į visas puses užkibusi žuvis – visą tai tikrai galima patirti ir žūklaujant ultralait klasės įrankiais.
Kai gaudai lengviausiais įrankiais, dažniausiai būna priešingai – praktiškai be kibimo nelieki (nebent pasirinktas netinkamas metų laikas, netinkama žūklavietė ar pan.), bet dažnai būna taip, kad esant dideliam kibimų skaičiui per dieną, nepagauni nei vienos „legalios“ žuvies (čia toms rūšims, kur taisyklėse yra nustatytas minimalus žuvies dydis).
Taigi reziumė – naudojant sunkiausius įrankius dažniausiai sugautų žuvų dydis būna didesnis, bet kibimų skaičius mažas. Žūklaujant lengviausios klasės įrankiais priešingai – kibimų skaičius dažniausiai būna didelis, bet sugautos žuvies vidurkis mažas. Kaip ir minėjau, išimčių tikrai būna, bet visumoje manau, kad aprašyta tendencija išlieka teisinga.
Kuo toliau, tuo daugiau žvejų mėgėjų vyksta žūklėn ne dėl mėsos, o dėl paties proceso ir dėl azarto. Ir dažnai lengvučiais įrankiais traukiamas kiek didesnis (kad ir 1 - 3 kg svorio) laimikis suteikia azarto kur kas daugiau negu pvz. kuolo storumo kotu per jėgą ištrauktas trofėjinis laimikis. Maksimaliai sulinkęs meškerykotis, žviegiantys ritės stabdžiai, besiblaškanti į visas puses užkibusi žuvis – visą tai tikrai galima patirti ir žūklaujant ultralait klasės įrankiais.
Paimkime pavyzdžiu paprastą aritmetiką. Tarkime gaudydamas trofėjines žuvis sunkiais įrankiais, iš penkių žūklių gali turėti keturias nesėkmingas, ir tik vienoje susikauti su žuvimi. O gaudant ultralaitu labiausiai tikėtinas priešingas scenarijus, kuomet visose penkiose žūklėse kibimai ir laimikiai garantuoti, ir labai tikėtina bent vienoje žūklėje susikauti ir su kiek didesne žuvimi. Tai kuris iš dviejų aprašytų variantų teikia daugiau pozityvių emocijų? Manau kad lengvos klasės žūklė tikrai šiuo požiūriu sportiškesnė ir smagesnė, ir tai tikrai ne vaikiški įrankiai.
Aišku, idealiausiai kai žvejys moka ir sugeba suderinti per žūklės sezoną ir sportinę žūklę lengvais įrankiais, ir specializuotą didelių žuvų tikslinę žūklę. Bet visumoje – tiek pati lengviausia, tiek pati sunkiausia žūklės įrankių klasės – tai jau yra kraštutinumai. Didžioji dauguma žvejų mėgėjų renkasi vidurkį tarp jų (tai lengvos, vidutinės ar vidutiniškai sunkios klasės įrankiai) ir sugeba subalansuoti ir pasimėgauti tiek laimikių skaičiumi, tiek jų dydžiais.
Kada dar verta rinktis lengviausios klasės įrankius? Ogi pradedantiesiems, kad lengviau išmoktų valdyti įrankį, pajustų kibimo ir žuvies traukimo malonumą, kad kuo greičiau pajustų visas pozityviausias žvejybos proceso savybes ir mėgautųsi tuo. Taip pat ir ne naujokams žvejams, norintiems įvaldyti nebandytas žūklės technikas ar būdus, sveikiau pradėti nuo lengvesnės klasės įrankių, kurie leidžia geriau išmokti teisingos technikos.
Tarkime, jei niekad nebandęs spiningauti naujokas iš karto užsikabins 15 cm dydžio ar dar didesnius masalus ir leisis gaudyti trofėjinių lydekų – greičiausia bus taip, kad po poros nenusisekusių žūklių, jis praras susidomėjimą žūkle apskritai. Kur kas logiškiau būtų pradėti nuo lengvos klasės įrankių ir lengvai sugaunamų žuvelių, kad pajausti azartą ir kad žūklė iš tikrųjų užkabintų, kad greičiau suprasti bazinius žūklės principus ir susikurti gerą bazę tolimesniam tobulėjimui.
Arba pavyzdžiui, jei žvejys nebandęs gaudyti dugnine meškere, iš karto čiups galingą įrankį ir bandys gaudyti 70-100 m atstumu, greičiausiai nieko doro nesigaus. Kur kas logiškiau imti lengvutį meškerykoti ir pradžiai išmokti gaudyti smulkias žuvis 15-20 m atstumu, išmokti teisingos užmetimo technikos, išmokti atpažinti kibimą, išlavinti taiklumą. O tuomet jau palaipsniui pereidinėti prie galingesnių įrankių ir tolimesnių distancijų.
Tarkime, jei niekad nebandęs spiningauti naujokas iš karto užsikabins 15 cm dydžio ar dar didesnius masalus ir leisis gaudyti trofėjinių lydekų – greičiausia bus taip, kad po poros nenusisekusių žūklių, jis praras susidomėjimą žūkle apskritai. Kur kas logiškiau būtų pradėti nuo lengvos klasės įrankių ir lengvai sugaunamų žuvelių, kad pajausti azartą ir kad žūklė iš tikrųjų užkabintų, kad greičiau suprasti bazinius žūklės principus ir susikurti gerą bazę tolimesniam tobulėjimui.
Arba pavyzdžiui, jei žvejys nebandęs gaudyti dugnine meškere, iš karto čiups galingą įrankį ir bandys gaudyti 70-100 m atstumu, greičiausiai nieko doro nesigaus. Kur kas logiškiau imti lengvutį meškerykoti ir pradžiai išmokti gaudyti smulkias žuvis 15-20 m atstumu, išmokti teisingos užmetimo technikos, išmokti atpažinti kibimą, išlavinti taiklumą. O tuomet jau palaipsniui pereidinėti prie galingesnių įrankių ir tolimesnių distancijų.
Taip pat labai gerai lengviausios klasės įrankiai draugauja su turizmu. Tai idealus pasirinkimas kai pvz. keliaujama prie vandens telkinio su šeima. Lengvi įrankėliai nesunkiai susitalpina tiek automobilyje, tiek valtyje. Vasarą net ir patį vidurdienį smulkių žuvų galima nesunkiai prisigaudyti naudojant lengviausios klasės įrankius. Nereikia kažkokio grandiozinio pasiruošimo.
Suprantama, lengviausios klasės įrankiai taip pat turi savo apribojimų, bet apie tai galima bus padiskutuoti kalbant apie konkrečius atvejus atskirai. Straipsnio tęsinyje pereisiu prie atskirų žūklės būdų ir prie jų lengviausios klasės įrankių ypatybių.
Bus daugiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą